Manoma, jog vynas kilęs dabartinės Gruzijos ir Armėnijos teritorijose. Tbilisio vynininkystės muziejuje saugomi vyno gaminimo indai, kurie, kaip teigiama, pagaminti 7000-8000 m. pr. Kr. Vėlesniu laikotarpiu su vyno vartojimu susijusiu piešinių aptinkama senovės Egipto papirusuose, tačiau spręsti konkrečiau apie to meto gamybos technologijas niekas nesiryžta.

Šiandien mums įprasto vyno atsiradimas siejamas su senovės graikais ir romėnais. Graikai apie 2000-1500 m. pr. Kr. be gimtosios šalies, įsikūrė visoje Viduržemio jūros pakrantėje- dabartinės Italijos, Prancūzijos ir Ispanijos teritorijose, čia sodindami vynuogynus. Vynininkystę ypač išplėtojo romėnai, vyną imdami fermentuoti ir laikyti medinėse statinėse , o ant stalo pateikti išpilstytą į stiklinius butelius (tiesa, visiškai nepanašiuose į šiandien vartojamus), kuriuos išmoko pasigaminti iš sirų. Romėnai visoje savo imperijoje stengėsi plėtoti vynininkystę, vietoj kertamo miško sodindami vynuogynus Rhone slėnyje, Languedoc’e, o I a. po Kr. Julijaus Cezario valdymo laikais ir garsiajame Bordeaux (Bordo) regione. Jų dėka vynas apie 150 m. po Kr. tapo žinomas Burgundijoje, apie 250 m. Luaroje, 300-350m. Rheino ir Moselio slėniuose.

Po Romos imperijos žlugimo, ankstyvaisiais viduramžiais vyno gamybos tobulinimas visų pirma tapo bažnyčios prioritetu – daug vynuogynų priklausė vienuolynams, ordinams bei kitoms bažnytinėms institucijoms. Besikuriančiose Europos valstybėse vynas įsitvirtino II tūkstantmečio po Kr. pradžioje. Kuomet nuo 1153 iki 1455 metų Didžioji Akvitanijos kunigaikštystė (jai priklausė garsusis Bordo miestas) vedybų keliu buvo prijungta prie Anglijos, britų didikams laivais plukdyta tūkstančiai statinių vyno, kurio kiekis apytikriai būtų galėjęs sudaryti apie 30 mln. butelių per metus.

Iki XVII a. pradžios vynas gyveno be konkurencijos- miestiečiai vengdavo gerti vandenį, bijodami įvairių ligų, o pagamintas alus greitai sugesdavo. Tačiau XVII a. ši situacija ėmė keistis, Europą pasiekus šokoladui iš Centrinės Amerikos, kavai iš Arabijos bei arbatai iš Indijos. Vyno pozicijos susvyravo – tapo aišku, kad nesiėmus permainų, jį gali išstumti kiti gėrimai. Į pagalbą netikėtai atskubėjo “naujosios technologijos”– patobulinus stiklo gamybą XVII a. antrojoje pusėje jis tapo tvirtesnis (ne taip lengvai dūžtantis), o buteliai ėmė įgauti mums įprastą formą. Tuo pat metu išradus kamštį ir kamščiatraukį pastebėta, jog butelį galima naudoti ne tik vyno patiekimui ant stalo, bet ir laikymui jame,- čia vynas išsilaikydavo ilgiau nei statinėje, taip pat įgaudavo kitokių skonio niuansų. Vyno mėgėjai taip pat pastebėjo, jog skiriasi nevienodą laiką statinėse brandinto vyno skonis- nuo tol suvokta, jog ilgas brandinimas tik daro vyną geresniu. 1660 m. Londone atidarytas pirmasis restoranas, savo lankytojams siūlęs skirtingų derlių vyną. XVIII a. pradžioje pasikeitė ir burgundiškieji vynai- iki tol laikyti kilmingais Volnay ir Savigny užleido vietą ilgai brandintiems ir tamsios spalvos vynams.

Per paskutiniuosius tris šimtmečius tobulintos vyno gamybos technologijos, tačiau esminiai principai, susiformavę XVII- XVIII a., liko tie patys.